- ūkas
- 1 ū̃kas sm. (4) K.Būg, RŽ, FrnW, DŽ, NdŽ, KŽ, ū́kas (1) Rtr 1. SD146, Kos57, Sut, N, LsB193,M, J1, Kv, PnmŽ, Vžns, Ds migla, rūkas, ūkana: Ūkaĩ kyla krisdami iš dangaus, sugadina javus J. Skaidos debesys, skirias ūkaĩ JI214. Iš Nemuno kyla ū̃kas Raud. Užejo didelis ūkas, net tamsu pasdarė Lš. Naktį nelijo, tik ūkaĩ ką buvo Kln. Ūkaĩ krinta Vl. Kilo taip juosvai balzganas didelis ūkas A1884,406. Laivą apgobė iš jūros pakilę tiršti ūkai rš. Pagiriais ūkų debesėliai mėlynavo Tat. Liūdnai žiūri Laurynas į paskendusį ūke sodną J.Bil. Iš balų kėlės ūkas ir šalto oro srovės vilgė savanorių veidus A.Vien. Ūkas kyla aukštyn prieš pagadą LTR(Btg). Užpuolė ant jo ūkas ir tamsybė BtApD13,11. Teižgandina ją juodi ūkai dienos Ch383. | prk.: Ir visa, lyg šaltojo kapo prislėgta, sustingo, pranyko ūkuos praeities S.Nėr. Iš pradžių į matinę elektros lempą Gabrielius žiūrėjo abejingai, pro savo minčių ūką rš. Tegul širdingas ryšys susitvirtina ir nė koks ūkas santaikos netemdina V.Kudir. Godžiai pirmąją perkūniją sugėrę, apsidangsto topoliai ūku žaliu rš. ^ Ūkas ir saulę aptemdo PPr238. Girtas vaikščio[ja] kaip ū̃kas J. Lyg tolimuose ūkuose prisiminė savo vaikystę K.Bor. ║ padūmavęs oras, nedidelė migla: Iš ūkų̃ vandens nepasidaro Jrb. 2. prk. aptemimas (akių): Regėjimo sugedimas pasireiškia ūko priepuoliais EncIX139. Iš vieno šviesa, per ūką tako nematau P.Avyž(Zp). 3. EncIX1343, LTEXI510, PolŽ1276, FzŽ373 astr. tarpžvaigždinių dujų bei dulkių telkinys: Šitaip susidaro aplink žvaigždes dideli šviečiantys labai retų dujų apvalkalai, vadinami planetiniais ūkais rš. Tokie šviesūs debesys vadinami atspindžio ūkais rš. 4. JI14, KŽ amaras, medaus rasa.
Dictionary of the Lithuanian Language.